Jorge Luis Borges
Liaupsë tamsai
**************************
Senatvë (kaip jà vadina kiti) tikriausiai pats geriausias gyvenimo metas.
Þvëris jau numiræs arba beveik miræs.
Þmogus ir jo siela iðliko.
Gyvenu tarp vaiduokliø - ryðkiø arba apmiglojusiø,
taèiau jokiu bûdu ne tamsoj.
Buenos Airës.
anksèiau sudraskytos á priemiesèius
ligi pat bekraðtës lygumos,
vël pavirto á Recoletà, Retiro,
labirintà aplink Onse aikðtæ
ir keliolika senø vasarnamiø,
kuriuos vis dar vadiname Pietûs.
Pasaulis visad man rodës pernelyg smulkus,
Demokritas ið Abderos apakino mane, kad
atsiduoèiau minèiai;
laikas tapo mano Demokritu.
Mano patamsiai neskausmingi, nespartûs,
slenka þulsniai á nuokalnæ
ir panaðûs á amþinybæ.
Draugø veidai jau iðteþæ.
moterys - tos paèios, kokios buvo kadaise,
o kavinëj, tikriausiai, jau kitos,
knygø puslapiuos - në raidytës.
Kà nors, ko gero, gàsdina tokie dalykai,
betgi man tai - ðvelnumas ir sugráþimas.
Ið visø mane iki ðiol pasiekusiø tekstø
að ástengiu perskaityt tik nedaugelá:
vien tik tai, kà skaitau mintyse,
skaitydamas ir pakeisdamas.
Ið Pietø, Vakarø, ið Ðiaurës ir ið Rytø
susibëga keliai, stumdami mane
á sakraliná centrà.
Ðitie keliai - atgarsiai ir atspaudai,
moterys ir vyrai, mirtys ir prisikëlimai,
naktys ir dienos,
budëjimai ir koðmarai,
kiekvienas tavo iðgyvenimo mirksnis
o ir viso to, kà iðgyvenusi þemë, nesulauþomas danø kardas, arabø mënulis,
mirusiøjø darbai,
tarpusavio laimë, atrasti þodþiai,
Emersonas, sniegas ir tiek visko pasauly!
Dabar juos galima ir uþmirðti.
Að einu linkui savojo lizdo,
á galutinæ formulæ,
raktà ir veidrodá.
Greit patirsiu, kas að esu.
...
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Go to begin of the document
Go to previous page
Go to next page
Go to the end of document
