Sveika, Marija"
Viename kaime gyveno neturtingas kalvis. Jis staiga mirë, palikdamas þmonà ir penkis maþameèius vaikus. Vargðë naðlë, kiek galëdama, stengësi aprûpinti savo vaikelius, bet badas vis daþniau þiûrëdavo á akis.
Kartà iðalkæ vaikai apspito savo mamytæ ir, ásmeigæ á jà akutes, graudþiai maldavo:
- Mamyte, noriu valgyti!
Tarsi peilis pervërë motinos ðirdá. Aðaromis pasruvo jos akys.
Glausdama prie savæs vaikuèius, ji vos pratarë:
- Vaikeliai, að nebeturiu duonos...
Kiek patylëjusi, pridurë:
- Að negaliu jums padëti! Bet jûs turite danguje kità Mamytæ, be galo gerà Motinëlæ Marija. Pasimelskime, vaikuèiai, papraðykime, kad ji mums duotø duonytës.
Tuoj visi suklaupë, ir maþuèiai, sudëjæ rankutes, pakëlæ akis á dangø, motinai padedant, ëmë kalbëti „Sveika, Marija".
Tyliai prasivërë durys ir áëjo turtingas kaimynas. Jis kà tik buvo pas kebonà ir ðið papraðë já suðelpti naðlës ðeimà. Baigus maldà, kaimynas pasisiûlë jiems padëti.
Kiek buvo dþiaugsmo vargðams vaikuèiams, kad geroji Motinëlë Marija juos iðklausë! Nustebo ir motina, ir kaimynas dël tokio, kaip jiems atrodë, stebuklingo sutapimo. Apie tai netrukus suþinojo visas kaimas, ir kiti kaimynai taip pat ëmë ðelpti naðlaièius. Taip, kol vaikai paaugo, jiems nieko nebetrûko.
...
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Go to begin of the document
Go to previous page
Go to next page
Go to the end of document
